BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kas jei ateis diena, kai nieko kito nebeliks kaip tik atsistoti ir kovoti? Kovoti ne tik už savo nuomonę, bet už savo svajones, jausmus ir kasdienius rūpesčius? Nežinau kas bus, bet tikiuosi, kad sugebėsi rasti savyje jėgų ir smogsi tokia jėga, kad pergalė bus Tavo rankose vos kelių sekundžių bėgyje.

Mintyse matau kaip aplink skrieja žiežirbos ir kažkodėl viskas nusidažo prinokusio apelsino spalva. Tokia teigiama, bet kartu reiškiančia pasipriešinimą bei atkaklumą. Veiksmas toks pat sulėtintas kaip daugumoje šiuolaikinių Holivudo filmų, kai norima siužetui suteikti dramatiškumo. Atrodo fiziškai jaučiu Tavo pyktį ir tyliai stebiuosi. Niekada Tavęs tokio nemačiau ir nežinau ar bijau Tavęs ar didžiuojuosi Tavimi. Prireikia vos kelių akimirkų, jog susivokčiau, kad anksčiau niekas niekada nesikėsino į Tavo gyvenimą ir būdama Tavo vietoje turbūt kovočiau lygiai taip pat aršiai.

Matau baimę, bet kartu ir pasididžiavimą Tavo akyse. Seku kiekvieną vilties kupiną Tavo judesį ir su kiekvienu mostu atsidūstu - artėji pergalės link. Oras pritvinkęs ironijos pulsuoja ir vis primena mums abiems kaip nevertinom to ką turėjom, kaip norėjom vis daugiau ir daugiau, skundėmės, keikėmės ir pavydėjom tiems, kurie mūsų atžvilgiu turėjo “viską”.

Nebūčiau žmogus, jei piktdžiuga manęs neaplankytų - Tau teko kovoti pirmam. Šį kartą pasimokysiu iš Tavo klaidos ir nematomu gaubtu apglėbsiu viską ką turiu, tam, kad ta visa griaunanti jėga negalėtų prikišti savų nagų.

Stebiu kaip tu silpsti ir noriu Tau padėti, bet negaliu. Ši kova Tavo, o ne mano. Turiu teisę tik būti šalia ir siųsti iš savo minčių suverptas palaikymo strėles.

Žinai, kad dėl Tavęs atiduočiau viską. Tikiu, kad dėl manęs padarytum tą patį. Deja, gyvenimas ne visada tai leidžia. Jis nori, kad būtumėm savarankiški ir stiprūs. Jis reikalauja, kad tam tikromis akimirkomis liktumėme vieni vien tik tam, kad pamatytumėm kiek iš tiesų sugebam.

Tavo kova laimėta, o manoji dar tik priešaky. Ateik ir pasidžiauk, kad Tau netenka to išgyventi dar kartą, bet tuo pačiu paleisk keletą strėlių, kad išvaikytum mano baimės ir nerimo debesį.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Ateina laikas, kai reikia išmokti žvelgti į praeitį be pagiežos, gėdos ar liūdesio. Ji tarsi tampa mintyse užfiksuotų akimirkų albumu ir kasdien vis pasipildo naujais prisiminimais. Nuo Tavo nuotaikos priklauso, kurį puslapį atversi ir panirsi į praėjusių įvykių sūkurį. Galvosi kaip buvo gera (bloga?), tikėsies, kad tos akimirkos dar pasikartos ir tyliai melsies, kad tie žmonės, kurie tave supo tuo metu, vis dar bus tavo gyvenime po kelerių metų.

Prireiks laiko, kad suvoktum kaip smarkiai save skaudini, bereikalingai švaistai laiką ir vis veji šalin ateities darbus ir galimybes. Laikaisi įsikibęs tų pačių išgyvenimų ir emocijų ir visai pamiršti, kad gyvenime yra dar tiek daug visko nepatirto.

Kai atsitokėsi ir nukreipsi savo žvilgsnį priešakin, pajausi kaip smarkiai pasikeičia Tavo vidinė energija. Pastebėsi kokia teigiama ji tampa ir kaip visa jėga susitelkia ties išbandymais skirtais būtent Tau. Baisu? Praeis. Su laiku atsliūkins pasitenkinimas savimi ir gyvenimas kupinas tikslų ,apie kuriuos Tu ne tik svajosi, bet pagaliau ir įgyvendinsi.

Na o praeities albumas tavo mintyse niekur nedings. Tik dabar jis taps ne dabarties ramsčiu, o praeities džiaugsmų/skausmų/klaidų nuorašu, kuris kiekvienam iš mūsų reikalingas tam, kad galėtumėm drąsiai pasakyti „Aš tobulėju ir judu pirmyn“.

Spirkis pirmyn su kuo didesne jėga ir niekam niekada neleisk tavęs stabdyti, nes gyvenimas vienas ir skirtas jis tik Tau.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kievieną dieną žvalgomės aplink ir akies kampeliu randam kažką, kas sukelia malonių pojūčių bangą. Visai nesvarbu ar tai sausio vidury pražydusi našlaitė, ar naujai atrasta senai parašyta knyga, ar senyvų moteriškių pasikalbėjimas apie orą. Merginos eidamos pro parduotuvių vitrinas pastebi spindinčių batelių porą ir tyliai pasvajoja, kad jie priklauso joms. Tuo tarpu vaikinai grožisi besigrožinčiom merginom ir mintyse giria jų šypsenas. Atrodo, kad tai visai nesuderinami dalykai, bet paslaptis ta, kad kiekvienas žmogus ieško grožio skirtingose formose ir ne kiekvieną dieną jos bus tos pačios.

Nuotaikos įtakojami žengiame gatve ir ieškome tobulumo, kurio atrodo vis trūksta mūsų gyvenimuose. Trumpam sučiupę tą iliuziją jaučiamės lyg gyvenimas pasikeitė ir nušvito kitomis spalvomis. Leidžiamės apgaunami ir apakinami, bet kas gali mus, žmones, kaltinti? Sunku likti abejingam laimės žiupsneliams, kuriuos mes patys sau barstom. Nesistengiam suprasti, kad mūsų gyvenimai jau yra ypatingi. Atvirkščiai, kai tik nutinka kas gero, išplėšiam tai iš savų rankų, nes „dažniausiai taip sektis negali“ ir išmetam atgal į krūvą nereikalingų gyvenimo nuoplaišų vien tik tam, kad kitą kartą ieškodami liūdesio, vėl atrastume tą pačią laimę, kuria visai nesenai atsikratėme.

Tobulumas nėra baltas. Jis spalvotas ir patikėk, jis turi daug daugiau spalvų nei vaivorykštė. Mums tereikia išmokti priimti visas spalvas, o ne tik tas, kurios mums patinka. Ir nereikia rūpintis, jei viena diena būna juoda. Susimaišiusi su balta ji patampa pilka, o toji susimaišiusi su rožine tampa švelniai raudona ir taip po truputį mūsų, atrodo tokia eilinė diena nušvinta ryškiau už saulę.

Spalvų sfera neaprėpiama. Mūsų gyvenimo pateikiami siurprizai taip pat. Gal pats laikas nustoti ieškoti laimės smulkmenose ir aprėpti visumą? Juk toji visuma ir yra tobulamas.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Šiandien turėjau tiek daug pasakyti, bet vakarop visi žodžiai išseko. Galvojau apie viską – žmones, jų požiūrį į laimę, savo saulėtas akimirkas ir poreikius šiandieniniam (niūriam?) pasauly. Pamenu sakiau, kad labiausiai trokštu ir toliau džiaugtis mažais dalykais. Aš nemelavau. Metai bėga, bet daugelis dalykų taip ir nepasikeitė nors aš vis tikėjausi pagaliau „suaugti“. To nereikia, jei pagrindinis tikslas būti laimingai. Nereikia, jei priimi, tai ką Tau kiekvieną dieną dovanoja gyvenimas. Nereikia, jei suvoki kiek daug Tu išties sugebi.

Aš nepasiduosiu jų visų įtakai. Aš neplanuosiu kiekvienų savo gyvenimo metų vien tam, kad išaušus gruodžio trisdešimt pirmos rytui suvokčiau, kad nieko nenuveikiau. Aš nepirksiu „paskutinio mados klyksmo“ (ir visai nesvarbu ar tai rūbai, ar mobilus telefonas, ar nauja ir niekam negirdėta kalbėjimo maniera) ir kovosiu tol kol galėsiu. Sakai, kad bus nelengva? Aš žinau. Kovoju kiekvieną dieną ir kartais jaučiu užplūstančias silpnumo akimirkas, bet ožiaragiškas užsispyrimas neleidžia joms pasiduoti.

Neturiu stebuklingo recepto kaip gyventi. Niekas niekada nesidalino savo gyvenimo tiesom ir garsiai nepasakė „Sustok, Tu darai klaidą“, nors puikiai prisimenu kaip man to reikėjo. Niekas nelaikė už rankos, kai dariau savo sprendimus, kurie pakeitė mano gyvenimą. Gailiesi manęs? Nereikia. Aš išmokau daug daugiau nei Tu sėdėdamas ir laukdamas tų išsvajotų, geresnių dienų. Nepeikiu Tavęs ir nesakau, kad esu geresnė. Viso labo linkiu, kad ir Tu rastum savy drąsos atsispirti jų įtakai ir gyventi tą gyvenimą, kuris Tau iš tikrųjų buvo lemtas, o ne tą, kurio Tau linki „draugai“. Tu tik išmok atsimerkti.

Padėsiu, jei reikės.

Išklausysiu, jei tik leisi.

Laikysiu Tave už rankos, jei tik išdrįsiu išplėsti savo mažo ir niekam neprieinamo pasaulio ribas.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Pameni tą vakarą, kai man sakei, kad nenori būti nuo ko nors priklausomas, kad nori būti laisvas ir neįsipareigojęs ir nori laisvai žingsniuoti per gyvenimą? Tai vat aš turiu Tau naujieną: mes visi esame priklausomi.

Tai ne rytinė kava ar cigaretė lydinti kiekvieną išgertą vyno taurę. Tai ne tranki muzika ar naujas rūbas vos gavus algą. Tai toks paprastas ir kai kam įprastas dalykas, kuris su laiku tampa toks reikaingas, kad be jo nebeįsivaizduoji savo gyvenimo. Darai viską, kad gautum daugiau.

Matau klaustukus Tavo spindinčiose akyse. Tu žinai, bet to nesupranti. Įpratai, kad gyvenime gauni visus atsakymus, o kai reikia pačiam susiprasti – sveiko proto mechanizmas sustoja.

LAIMĖ.

Kada nors pagalvojai, kiek daug esi pasirengęs padaryti, kad tik turėtum ją savo gyvenime? Kaip stengiesi atlikti savo darbą gerai, nes tada galėsi ramiai eiti namo ir atsipalaiduoti ir būsi laimingas, kad nebeturi reikalų. Kaip parašai žinutę savo mamai/draugei/sesei , nes Tau rūpi kaip joms sekasi ir Tu laimingas, kai visks būna gerai. Kaip nuėjęs į savo mėgstamą kavinę užsisakai vis tą patį patiekalą, nes žinai, kad pats pagaminti jo niekada neišmoksi ir tampi laimingas, kad bent čia gali paskanauti tuo, ką taip mėgsti.

Kiekvieną mielą diena mūsų judesiai, mintys ir veiksmai veda laimės link. Kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį ir mes visai to nesuprasdami tikimės, kad tas atoveiksmis ir bus ta išsvajotoji laimė.

Yra žmonių, kurie sako, kad jos neturi. Jie tiki, kad ji juos aplenkia specialiai ir kad jie nėra gimę po laiminga žvaigžde. Melas. Patarlė byloja, jog esam patys savo likimo kalviai. Kuo greičiau pradėsi tuo tikėti, tuo greičiau ji ateis į Tavo gyvenimą.

Nuo pirmadienio iki šeštadienio , iš mažyčių gabaliukų lipdau savo didelę laimę. Ji tokia pat spalvinga bei permaininga kaip kaleidoskopo raižinys . Sekmadienį palikau laisvą, nes kad ir kaip norėčiau, bet mano gyvenimas nėra viena begalinė saulėta diena. Būna tokių akimirkų, kai atrodo, kad viskas sudužo į šipulius ir reikia pradėti savo laimės burbulą lipdyti iš naujo. Bet aš nepykstu. Juk gyvenimas tam ir skirtas – pakilti, nusileisti, pakilti ir vėl nusileisti. Svarbiausia, kad po kiekvienos nesėkmės galva būtų vis dar taip pat aukštai iškelta.

Priimk mano apkabinimą šį vakarą – gal tai padės Tau pradėti rinkti savąją laimę. Na, o manajai pridės ryškiai žydrą dalelę, kuri bus ryškiausia iš visų, nes primins Tave.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Nežinau kas geriau - gyventi praeities šėšėliais ar ateities svajonėmis?

Tiek vienas, tiek kitas nepaleidžia iš savo gniaužtų ir neleidžia mėgautis tuo, ką visi vadina laimingu gyvenimu.

Skubiai reikalingi:

tikras draugas;

atsakymai.

Rodyk draugams

Comments Komentavo 2 »

Būna dienų, kai jausmai kunkuliuoja ir verda beprotiška jėga. Atrodo jauti kaip jie bando vienas per kitą perlipti ir staigų pyktį keičia nevilties ir baimės jausmas. Bandai kovoti, blaškaisi ir gailiesi savęs. Po kelių valandų nenusisekusio mūšio nuleidi rankas ir supranti, kad vienas to nepadarysi ir kad Tau reikia Jo. To žmogaus, kurį gali pavadinti draugu ir kuris išgyvens kiekvieną jausmą kartu su tavimi. Baimė ir pyktis jus atakuos vis taip pat, bet jūs jau busit dviese, o tai reiškia, kad joms prireiks dvigubai daugiau jėgos, kad galėtų jus įveikti.

Aš žinau kaip sunku prašyti pagalbos. Visai nesvarbu ar tai tavo artimas draugas ar vos kelis kartus matytas pažįstamas. Trapumo jausmas toks stiprus, kad jis Tave pats veja ieškoti pagalbos.

Negaliu pažadėti, kad visada jos sulauksi ir kad Tavo nuožmi kova taps bent kiek lengvesnė, bet galiu pažadėti, kad jeigu sugebėsi ją įveikti (vienas ar ne), Tu tapsi šimtus kartų stipresnis ir kiekviena kita silpnumo akimirka nebebus tokia reikšminga kaip ši.

Tas kuris sugeba įveikti didžiausias savo baimes yra vertas daug daugiau nei bet kuris kitas žmogus šioje žemėje. Vien dėl to, kad jis turėjo drąsos pažvelgti joms į akis.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Kiekvienais metais ruduo atneša tą keistą norą pradėti gyvenimą iš naujo. Ir visai nesvarbu esi laimingas ar ne, bet krintančių lapų verpetai ir aplink juos besisukantis drėgmės kvapas Tave paveikia taip, kad norėdamas ar ne panyri į prisiminimų sūkurį.

O laikas vietoje nestovi. Iš kur žinau? Ogi šiandien suvokiau, kad jau du su puse metų bandau pakeisti savo gyvenimą, bet vis dar stoviu vietoje. Pasakysi, kad išmokau pastovėti už save, tapau savarankiška, šiaip ne taip įsikūriau svetimame mieste ir pradėjau suprasti kas man yra svarbu? Bet nemanai, kad pakaks gyventi šia diena? Gal pagaliau reikia nuspręsti kuo noriu būti ateityje ir kaip padėti pirmą žingsnį savojo pasaulio tobulybės link?

Šiandien klaidžiojau rudeninio priemiesčio gatvėmis beveik dvi valandas. Be tikslo, krypties ar minčių galvoje. Tiesiog ėjau vedama muzikos tol kol galų gale pavargau. Dar kartą įsitikinau kaip smarkiai myliu gyvenimą ir koks neapsakomai gražus pasaulis aplink. Medžiai virsta įvairiaspalviais piešiniais, užterštas miesto oras pakvimpa lietaus ir krintančių lapų mišiniu, o žmonės, kurie vis dar taip pat skuba, įsisupa į šiltus šalikus ir dar giliau pasislepia savo mažuose, kartais nykiuose, o kartais labai reikšminguose ir ryškiuose gyvenimuose.

(Ne)vykusiai bandau susikurti namų jausmą kambaryje. Prietema, smilkstančios žvakės ir žinoma rami muzika – neatsiejamos. Puodelis liepžiedžių arbatos su medumi, kuriuos įdėjo mama ir mano pasaulėlis dar labiau susiaurėja. Atrodo daugiau nieko nebereikia, nors dar prieš kelias valandas verkiau,kad čia neturiu nieko artimo. Nieko, kas primintų mano paauglystę, namus, šeimą ir visas tas akimirkas, kurios anksčiau atrodė nevertingos, o dabar yra brangesnės už auksą.

Vis dar neišmokau parodyti kaip smarkiai myliu. Vis dar neišmokau atsiverti žmogui taip kaip atsiveriu popieriaus lapui. O bandžiau. Neišeina. Bijau? Nepasitikiu? O gal paprasčiausiai nenoriu? Nežinau. Užtat žinau, kad jei ir toliau stovėsiu vietoje - išprotėsiu. Jaučiu, kad švaistau laiką, nors esu įsitikinusi, kad nors jei ir išgyvensiu iki 90 metų, jo vis tiek bus negana.

Reikia rasti atsispyrimo tašką. Kai tik jį pasieksiu, šoksiu iš visų jėgų į viršų. Ir žinai ką? Niekada nenusileisiu.

Esu sakiusi, kad šiame gyvenime nenoriu būti turtinga, žinoma ar kitaip pinigų valdoma. Aš tik noriu būti ypatinga. Sau, mano mylimiesiems ir visam pasauliui. Noriu gyventi turiningą gyvenimą kupiną staigmenų, naujovių ir svarbių pamokų, kurios skatintų šokti dar aukščiau. Taip, aš žinau, kad aukštai šokęs, žemai krisi. Man negalioja. Aš nešoku aukščiau kitų, kad įrodyti jog esu geresnė, aš šoku aukščiau už savo galimybes įrodyti sau, kad viskas yra įmanoma.

Stebėk mane. Nes aš būsiu ypatinga.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Tyla. Ištikimiausia (?) ir dažniausia palydovė gyvenime. Kad ir kaip bebūtų sunku, atrodo, kad ji visada Tave išklausys. Nors atsako Tu ir negausi. Ir nežinosi ar ji padės ar pasinaudos Tavo silpnumu.

Šiandien tylu. Taip tylu kaip niekad. Keista. Nenoriu jos girdėti ir nenoriu jos jausti. Šiandien kaip niekad nenoriu su ja susidurti akis į akį ir jausti, kad ji kaip visados teisi.

Kovoti? Beprasmiška. Tu tą žinai. Tai kodėl drąsini? Kodėl sakai, kad man nuo to bus geriau? Tu turėtum padėti su ja kovoti. Padėti būti kitokiai ir išskirtinei. O viskas ką Tu padarei, tai nusisukęs užmigai.

Tu puikiai žinai kaip as bijau vienatvės ir kad viena prieš ją pastovėti nesugebu. Kaip ir visi kiti.

Man tik reikėjo Tavo apkabinimo ir bent  vieno žodžio, kuris leistų pasijausti reikalingai ir mylimai. Nes tik taip tu gali kovoti su ja – bejausme ir beširde vienatve, kuri vieną po kito mus naikina. Priverčia pamiršti visus brangius žmones ir šiltas akimirkas.

Atrodo, kad ji bendradarbiauja su tyla. Jos abi veikia kartu, kai tik pajaučia, kad tu silpsti, kad jėgos apleidžia kūną ir kad ašaros užplūsta akis.

Nenoriu. Nenoriu būti joms pavaldi ir nenoriu tapti jų auka. Tu juk matei, ką jos sugeba. Tu tą patyrei, todėl turėtum mane suprasti geriau negu kas kitas.

Bet.. Palikai. Leidai būt vienai. Leidai pasiduot ir nebetikėti savimi.

Niekada.. Niekada už tai neatleisiu.

O jos švenčia.. Savo eilinę pergalę. Atrodo matau jų pilnas ironijos šypsenas ir girdžiu šampano taurių skambesį. Taip.. Jos pasiekė savo. Dar viena auka. Kurią galima buvo išgelbėti.

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

Iki šiol nesuprantu kas vyksta ir kodėl širdis taip spardosi. Nesuprantu kodėl, kai viskas nusistovi, kai atrodo, kad mano gyvenimo upė teka ramiai ir nebepateikia nepageidaujamų siurprizų viskas ima ir pasikeičia. Klausiu savęs ar man to reikia, bet atsakymo atrast nesugebu. Bet aš nebūčiau aš jei nepriimčiau kiekvieno gyvenimo iššūkio.

Ką darau ne taip? Kodėl leidžiu sau abejoti? Ir ne kuo kitu, o pačia savimi. Kodėl pamirštu tai ką buvau sau žadėjus? Kur dingsta visa stiprybė ir ryžtas?

Žmogus nebūtų žmogus, jei neuždavinėtų begalės klausimų į kuriuos net nėra atsakymo. Guodžiu save, kad bent jau jaučiuosi gyva. Guodžiu, kad ši būsena trumpalaikė ir su laiku viskas susitvarkys. Kaip visada.

Kartais atrodo, kad laikas mano priešas, o kartais kad sąjungininkas. O šiuo atveju? Nežinau. Ir baisiausia, kad nenoriu žinoti. Baisiausia, kad mėgaujuos šia būsena ir tomis naiviomis svajonėmis, kurios kiekvieną naktį kuriasi mano galvoje. Šiurpas perbėga mano kūną, kai bandau viską sudėlioti į savas vietas.

Atrodo turėtų būti koks nors ryšys tarp visų vykstančių dalykų, bet aš jo nematau.

Jaučiuos lyg būčiau užrištomis akimis ir bandyčiau kažką apčiuopti. Jaučiu tą kvapą, girdžiu tylius ir nerangius judesius, bet kas kartą prisiartinusi sugebu tik perbraukti rankomis ir pajusti švelnų vėjo gūsi sukeltą staigaus atsitraukimo. Išslydo iš mano rankų kaip trapus noras, kurį laikiau savo delne.

Žinau, kad ši būsena savaime neišnyks nors ir stengiuosi sau tai įrodyti. Žinau, kad viskas išeis arba į gera, arba į blogą. Kai išaiškės aš Tau pasakysiu pirmam, nes noriu, kad žinotum. Nes Tu turi teisę.

O dabar telieka laukti.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »